Falling down the rabbit hole

Nekenčiu šito jausmo. Atrodo, jog krisčiau į kažkokią gilią duobę. Iš kurios kelią atgal rasti sunkiau, nei suprasti kvantinę fiziką. Iš paskutiniųjų stengiausi laikyti tas mažas daleles, kurias šiaip ne taip pavyko sudėti. Jaučiau, kaip jos ir vėl slysta man iš rankų... Ir štai. Viskas ir vėl sugriuvo. Mėnesiai darbo, kantrybės - viskas perniek. Ir blogiausia yra tai, jog žinau, kad ir vėl turėsiu dėlioti savo gyvenimą po dalelę. Tačiau aš nebenoriu. Nebenoriu ir nebematau absoliučiai jokios prasmės. Teks ir vėl pasislėpti už dirbtinės šypsenos. Nieko tokio. Aš pripratus. Taip pat pripratus ir prie to, jog aš niekada nebūnu pakankamai gera. Nei tėvams, nei draugams, nei mokytojams. "Koks čia dabar pusmečio vidurkis, galėjai labiau pasistengti!" Taip... Sėdėdavau prie pamokų po 3-4 valandas, kartais ir ilgiau. Ir nieko. Jokio rezultato. Tėvams kaip netiko vidurkiai, taip ir toliau netinka. "Nepyk, nepakvietėm tavęs, nes..." Draugai susiranda geresnių draugų nei aš ir mane palieka. "Ieva, galėjai labiau pasistengti!" Dar ir dabar galvoje skamba mokytojų žodžiai. Jie nežino, kad aš stengiuosi. Atiduodu visas savo jėgas. Kiekviena diena - tai kova su savimi, kurią aš pamažu pralaimiu. Velniop viską.